VelniasKlajūnas

Vykstu į Ignaliną jau žinodamas trasą, lygiai prieš metus dalyvavau pusės maratono, tai yra 35km ilgio dviračių lenktynėse. Tada man renginys padarė dydelį įspudį. Didelis žmonių skaičius, nuostabūs gamtos vaizdai, pati ta lenktynių atmosfera, viskas labai fainai. Atvykus dar porai valandų iki starto, be problemų užsiregistruoju, nes jau po valandėlės nusidriekia kilometrinė eilė norinčių važiuoti. Oras labai karštas, taip tvanku, kad neįmanoma. Nueiname nusimaudyti į šalia esantį ežerą, bet atsigaivinam tik trumpam. Pasiruošiu dviratį startui, prisikabinu prie rėmo klipsą, kuris fiksuos mano laiką kompjuteryje, pritvirtinu prie vairo numerį ir traukiu į starto vietą. Mano vieta beveik pačiame gale, prieš mane apie penkis šimtus dviratininkų. Šiaip įspūdingai viskas atrodo, to nepabandęs nesuprasi, čia reikia pabūti pačiam, žodžiais neperteiksi. Stovim taip toli nuo starto, kad net neišgirstam šūvio. Kol aš išvažiuoju iš starto, mano varžovai priekyje jau nutolę per kilometrą. Mano tikslas, kad nebūtų prastesnis reultatas negu prieš metus. Trasa 10 procentų asfaltas, 90 procentų žvirkelis ir miško takai, plius begalės stačių įkalnių ir nuokalnių. Vaizdai, kurie driekiasi ties trasa labai gražūs. Kas kiek nors važinėja dviračiu, rekomenduočiau būtinai čia sudalyvauti, pajusti lenktynių atmosferą, pabūtį gamtoje. Didžiausias mano priešas - nuovargis atėjo jau gerokai ankšiau nei tikėjaus, kaltininkas buvo nepakeliamas karštis kuris mane tiesiog sękino. Labai padėjo man vidury trasos įrengtas maitinimo punktas, ten gavau geriamo vandens ir energetinio gėrimo. Atsigavęs vėl spustelėjau pedalus, bet likus iki finišo apie penkis kilometrus gerokai sėdau, trūko jėgų. Susiėmęs iš paskutiniųjų datraukiau iki finišo. Mano laikas 1val57min ir 95-a vieta Mėgėjų grupėje. Prieš metus mano laikas buvo geresnis ant dešimt minučių. Labai nenusimenu, bus laiko dar pasitaisyt, tuo labiau, kad nebuvo rimtų treniruočių prieš varžybas.

Vat, po ilgos pertraukos vėl nusprendžiau sudalyvauti bėgime, tuo labiau, kad Elektrėnuose dar nesu lakstęs. Į jau tradiciniu tapusiu, 38-kartą rengiamame pusės maratono bėgimą susirinko gana nemažas burys bėgikų. Oras pasitaikė geras, švietė saulė, bet karšta nebuvo. Na ką, lengvas apšilimas, tada seka šūvis, startas ir mes jau kelyje. Pradžioje pasirinkau gana lėtą tempą, jautėsi padaryta pertrauka nuo bėgimų, kojų raumenys atpratę nuo didelių krūvių. Pasigavęs nedidelį burelį lekenčių bėgikų bėgau jiems iš paskos. Iš stadijono, kur ir startavome, pasukome link elektrinės, vėliau už miesto asfaltuotu keliu sukom ratą aplink marias. Kas penkis kilometrus mus pasitikdavo maitinimo punktai su vandeniu. Nubėgus apie dvyliką kilometrų, prasidėjo baisiai stačios įkalnės, tai atėmė labai daug jėgu. Po tų įkalnių, pasukę į kairę, prabėgame sodų bendriją su gausiu būriu žiurovų, vėliau dviračių taku bėgimą užbaigiam stadijone, kur ir startavom. Mano laikas 1val.52min  Šiaip, kaip po ilgos pertraukos, bėgimą vertinu gana gerai, forma nėra labai prasta :)

Tik perskaitęs informaciją apie įvyksiantį baidarių maratoną, ilgai galvoti neteko. Pagrindinę problemą teko spręsti - kur gauti sau kolegą. Pagalbos ranką paskutinę minutę man ištiesė švogeris Justas. Sušokę į mašiną patraukėme link Senosios Varėnos, kur vyko registracija. Vietoje išsinuomavom plastikinę baidarę VISTA. Man iškarto ji nepatiko, nes buvo platoka ir sunki. Tuo tarpu mūsų konkurentų baidarės buvo žymiai manevringesnės, kai kurios net sportinio tipo. Nėra ko ir lyginti su mūsų ramiam pasiplaukiojimui skirtom valtelėm:) Vienas mano zemliakas Andrius atsivežė senutėli Taimen-3. Prasidėjus startui pirmiausiai išleido vienvietes, paskui mišrias ir moterys, o po to tik vyrų grupę. Leido baidares kas minutę. Atstumas, kurį turėjome nuplaukti, buvo virš 30 kilometrų. Startavom nuo Senos Varėnos miestelio, o finišas turėjo būti Puvočiuose, ties Merkio ir Grūdos santaka. Man ši upė labiausiai panašėjo į Šventają. Tiek pločiu, srove ir pačia aplinka. Ši upė taipogi tinkama ramiam, ramybę mėgstančiam turistui. Na gerokai nuklydau nuo maratono. Tik atėjus mūsų eilei startuoti, ėmėm kaip pašėlę mosuotis irklais. Man sėdint gale, teko paragauti gerą porciją upės dušo. Po gerų dvidešimt minučių tempo pajutom, kur yra pas žmugų pečių raumenys:) Nuplaukus truputį daugiau negu puse kelio su kolega, gana gerokai privargom, papuolėm į psichologinę duobę, pametėm laiko ir atstumo nuovoką. Teko man Justą gerokai užvedinėti, kol vėl įsivažiavę nepastebimai ir finišavom. Mūsų laikas 3 valandos 36 minutės. Nenoriu nieko teisintis,bet manau, jei būtume turėję manevringesnę baidarę, rezultatas galėjo būti kur kas gerenis. Kitą maratoną laivelį rinksimės atsakingiau. Šiaip renginys suorganizuotas gerai, viskas vyko sklandžiai. Dalyvių gausa mane nustebino, tikėjaus, kad bus mažiau žmonių. Truputis info apie upę : Merkys - dešinysis Nemuno intakas, didžiausia pietryčių Lietuvos upė. Upės visas ilgis - 203 km, o Lietuvoje - 190 km (teka Šalčininkų ir Varėnos rajonais), tačiau Merkys dar tęsiasi ir už Lietuvos ribų. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje Merkio ilgis tik 37 km. Čia į jį įteka begalė šaltinių, upės: Ūla, Grūda, Skroblus, o pats Merkys atiduoda savo vandenis Nemunui.

Širvinta - Lietuvos upė, ilgiausias Šventosios kairysis intakas. Upė teka Širvintų, Jonavos ir Ukmergės rajonais; įteka į Šventąją Jonavos rajone ties Dubių kaimu, tarp Upninkų ir Veprių. Anot legendos, vardą Širvinta gavo dėl briedžių, širviais vadinamų, kurie žiloje senovėje per miškų tankmę pramynė kelią prie upės.                                                                                                                         

Ši plaukimą nusprendžiau paskirti kaip giminės susitikimą prieš savo vestuves. Šešiomis išnuomuotomis baidarėmis, viso dvyliką žmonių, startavom nuo Liukonių kaimo seno malūno. Daugiau mažiau patyrę visi pradėjo plaukimą sklandžiai. Širvinta teko plaukti antrą kartą, prieš metus, tik rugpjūčio mėnesį mes plaukėme dviejų dienų maršrutą, pradėję nuo Vindeikių kaimo. Tuo kart mums žemupy pritrūko vandens, teko lipti ir stumti baidares. Dabar buvome ramūs, nes upė buvo patvinus. Na, o kai buna didelė kompanija, tai ir plaukimas tampa lėtesnis. Stojome pietų ir išsivirėm skanios grikių košės. Vėl mūsų priešas buvo priešpriešinis vėjas, kuris apsunkino plaukimą. Kad baidarių sezonas įsivažiuoja, jautėsi pagal sutinkamų baidarių skaičių upėje. Širvinta visada ir bet kuriuo metu malonu plaukti. Upė yra vidutinio sudėtingumo, skirta truputį jau įgudusiems plaukikams, o ypač ankstyvą pavasarį, kada būna ypatigai sraunu. Na, o mes praplaukėme ramiai, be didesnių ar mažesnių sukrėtimų. Mūsų finiše laukė daug skanaus alaus ir kepami šašlykai.

Žygio įvertinimas : 6/10

So, plaukimo maratonas tęsiasi, kartą pabandęs negali sustot. Kažkokiam bloge teko perskaityt gerą mintį apie baidarių plaukimą -  “Paskui belieka tik arba prasikeikti, arba plaukti dar ir dar, ir dar.” Čia genialūs žodžiai. Man atsitiko antras variantas. Šį kartą plaukimą rinkausi ramesnį, nes man kompaniją palaiko antroji pusė. Šiek tiek sausos informacijos :                                                       -Žeimena - upė rytų Lietuvoje. Ilgis - 82 km (kai kuriais skaičiavimais - 114 km). Upės ištakos ties Labanoro giria, iš Žeimenio ežero. Tai tipiška Aukštaitijos upė, teka pro smėlėtus ir skardingus pušynus, neretai įvingiuoja ir į alksniais apaugusias pelkes. Žeimenos ištakos prie Kaltanėnų miestelio, o teka pro Švenčionėlius, Pabradę ir įteka į Nerį. Tai viena švariausių upių Lietuvoje.         Mes savo plaukimą pradedame nuo Kaltanėnų miestelio. Bet pirmiausiai atvykę savo mašina į Pabradę sėdame į  traukinį,  vykstame Švenčionėlių miestelin, iš ten taxi mus nuveža į Kaltinėnus. Paruošiam kanoją plaukimui, susikraunam daiktus ir į kelionę. Paplaukę porą valandų susirandam gražią vietelę nakvynei. Išsiviriam grykių košę ir arbatos, skaniai pavalgę griūnam miegot. Vakaras tiesiog idealus, nei vieno debesėlio. Ryte atsikėlę ir papusričiavę traukiam toliau. Į akis krenta  vienas dalykas, be galo daug privačių valdų. Kur tik yra galimybė išlipti, tai iš karto kabo lentelė su įkiriu užrašu “privati valda”. Jau čia vietos nakvynei reikia paieškoti. Plaukimą sunkino mano kolegės papildomas svoris ir jos neturėjimas irklo ir priešpriešinis gana stiprokas vėjas. Taip žinksnelis po žinksnelio priplaukėm Švenčionėlius. Pasijutom labai išsekę. Labai išvargino nesveikai kaitinanti pavasarinė saulutė. Nusprendėm plaukimą baigti, kurį planavome iki Pabradės. Šiaip aplamai upė nėra sudėtinga plaukimui, nėra užtvarų, tinka ramiam šeimininiam poilsiui. Žeimena praplaukiama visus metus. Girdėjau, kad neušąla net žiemą.

Žygio įvertinimas : 6/10

Na va, balandis ir toliau lepina geru oru, tai nieko nelaukdamas vėl imuosi irklo ir valties. Ši kartą mano taikinyje Dzūkijos nacionalinem parke tekanti Grūda. Truputis nuobodžios informacijos apie upe. Grūda - kairysis Merkio intakas, savo kelią pradedantis Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Upė pietinėje Lietuvos dalyje - Dzūkijoje. Teka pro Kabelių, Darželių, Marcinkonių kaimus. Puvočiuose įteka į Merkį. Tai rami, nesudėtinga upė, lengvai “įkandama” ir dar nepatyrusiems plaukikams. Upė, išskyrus žemupį, visą sezoną praplaukiama įvairiomis plaukimo priemonėmis. Problemos gali iškilti plaukiant karštą vasarą, kai nusekus vandeniui žemupyje gali tekti laivelius vilkti per akmenuotą dugną. Pagrindinės kliūtys žemupyje - iškilę akmenys ir užvartos. Aukštupyje ir vidurupyje - užvartos ir, aišku, kaimuose įrengtų lieptų gausybė. 
     Iš tiesų Grūda įdomu plaukti tik nuo Marcinkonių, kur baigiasi melioratorių ištiesinta vaga. Aukštupys primena kanalą. Vietų stovyklavietėms tikrai užtektinai, kaip ir malkų laužui. O gerais metais be vargo prisirinksite grybų bei kitų miško gerybių.
    Savo nuotykius pradėjau jau penktadienį, atvažiavęs ir palikęs mašiną finišo vietoje Puvočiuose. Susirinkęs savo mantą patraukiau pėsčiomis į starto vietą - Marcinkonys. Su visais savo daiktais panašėjau į amerikiečių armijos desantininką išsilaipinusį Irako dykumoje:) Eiti su visu nelengvu kroviniu teko apie 10 km, tai užtruko kažkur apie pora valandų. Nakvynę susiorganizavau Marcinkonių svečių namuose. Labai nebrangus ir jaukus ”viešbutukas”. Ryte gerai išsimiegojęs patraukiau link upės. Nuo mano nakvynės vietos tai tebuvo vieno kilometro atstumas. Prisipūtęs kanoją patraukiu vandens keliu. Pavasarinis plaukimas iš dalies patinka dar ir dėl to, kad būna labai mažai turistų. Tada tikrai pajunti tą sąlytį su gamta, tą visišką ramybę ir natūralumą.  Iš pradžių upė labai vingiuota, sukau kilpą po kilpos. Po to prasidėjo vietinės reikšmės tilteliai. Kiekvienas save gerbiantis dzūkas, nežiūrint į kelis bendrus kaimo tiltus, turi pasistatyti asmeninį tiltuką arba bent jau permesti rąstą, jungiantį jo kiemą su kitu upės krantu. Žemiau Kašėtų prasideda didysis upės kritimas, pagreitėja vandens tekmė. Atsiradę akmenys ir išvartos vertė daugiau manevruoti, prasidėjo daug įdomesnis plaukimas. Kaip ir visuose žygeliuose, neišimtis ir šitam teko patirti truputi extrymo. Išplaukdamas iš Marcinkonių nepasiėmiau visai geriamo vandens, galvodamas, kad aplinkui bus vien tik šaltiniai tyro vandens. Su žiburiu nerasi to vandenėlio, tai teko prisipilti upės vandens i bambalį, bet geltona drumzlina spalva nesuteikė optimizmo gurkštelt nors lašelį. Teko pusdienį kentėti baisų troškulį, kol nepriplaukiau Kašėtų kaimo, ten iš vietinės sodybos ir prisipyliau šulinio vandens. Tai bus pamoka ateičiai. Upės dugnas smėlėtas, vanduo skaidrus ir labai šaltas. Vietų nakvynei problemų rasti tikrai nebus. Aplinka labai graži. Palei upe pagrinde auga pušys ir eglės. Likus keletai kilometrų iki santakos su Merkiu ramus plaukimas perauga į tikrą šėlsmą, greita srovė ir rėvos neduoda kada nubodžiauti, kol tave upė tiesiog nepastebimai išspjauną į Merkį. Tai vat, brangieji turistai, arba jiems prijaučiantys, žinokit, kad verta praplaukti šiuo pašėlusiu upeliu ir ypač pavasarį kada bunda gamta, vazdai neišblėsta dar ilgam :)

Žygio įvertinimas :           8/10

Grąžus ir šiltas pavasaris verčia mane iš namu , nutaikęs laisvą dieną bandau praplaukti Širvintų rajone tekančia upe. Musė - vienas didesnių Neries intaku. Patogiausia upe pradėti plaukti nuo Ukmergės - Vilniaus autostrados. Čia upė lenda po tiltu. Nuo čia plaukdami sugaištumėt apie porą dienelių. Mano pasirinkta trąsa upės ruožas Musninkai - Čiobiškis turbūt įdomiausias ir puikiai tinka pavasariniam vienos dienos žygiui. Asmeniškai kelionę susiorganizavau pats. Savo mašina atvažiavęs į Čiobiškį palikau prie tiltuko per Muse, o pats persėdau į autobusą kuris važiavo į Vilnių per Musninkus. Nuo čia ir pradėjau plaukimą. Beja autobusas kursuoja labai anksti  6-15 . Kas įdomiausia buvau vienintelis keleivis, tai daiktams pasidėt vietos tikrai užteko:) Oras pasitaikė labai fainas, gal tik rytas gana vėsus išpuolė apie - 4 , bet dienai bėgant sušilo iki +14. Aplamai kai turi savo inventoriu tai planuotis viska gali pats, nereikia namuotis, rezervuoti ir sukti galva kaip čia bus su oru. Plaukimas buvo labai fainas, gera srovė, įvairios rėvos, akmenys, paliginus nedaug užtvarų. Upės pakrantės labai apgyvendintos,stovi daug gyvenamų sodybų. Vėl susiduriame su mano taip mėgstamais vietinės reikšmės tiltukais kurių čia per akis:) Laukinės gamtos šiame krašte nerasite daug. Išlipti poilsiui ir pietums arba nakvynei vietų gražių tikrai yra pakankamai. Kiek teko girdėti ir skaityti vasara šita upelė nepraplaukiama nes joje pritrūksta vandens. Vandenyje užtrunku apie aštuonias valandas. Į tą laiką įtraukiu pietus ir keletą sustojimų trumpam poilsiui. Žygi geriausia užbaigti Čiobiškyje. Priplaukę baltą tiltą iš karto už jo yra patogi aikštelė prie seno malūno.

Žygio įvertinimas :           8/10                                                                                                                                            

Jo, teko pamatyti taip išreklamuotas futbolo varžybas, neva kaip visų metų didžiausią sporto įvykį. Pirmiausiai tenka nusipirkti bileta, hmm… kaip krizės metu kainos gerokai užlenktos, bet tiekto, prancūzai ne kasdiena atvažiuoja, o tuo labiau kai lietuvaičiai ant bangos tai negaila ir šimtą litų. Dar varžybų išvakarėse pradėjo sklysti gandai, kad varžybos gali neivykti dėl prastos stadijono vejos. Taip ir liko gandai… Prieš varžybas nusidrieskė didžiulė eilė į stadijoną, pasirodo eilinį kartą įleidinėją tik per vieną įėjimą, bet manes jau čia nieko nebenustebina, aš jau pripratęs prie lietuviškų anekdotų. Eilinį kartą tenka praleisti himnus… ačiu varžybų organizatoriams, dainuokit vieni… na va švilpukas ir varžybos prasideda. Aristokratai griebia lietuvaičius už gerklės ir užgulą vartus, jau nuo pat pirmų minučių varydami lietuvos fanams kažkokia negera nuojauta… jau pirmą ataką afrikos prancūzas smūgiuoja į vartus, bet laimei kamuolys papuola tiesiai vartininkui. Mūsiškiai per pirmą kėlinį tik nežymiai apie porą kartų pagrasino varžvų vartams, bet ir tai kamuolys skriejo pro šalį. Antrą varžybų dalį prancūzai taip pat perėmė incetyvą ir vėl turėjo keletą gerų progų įvarčiui imūšti, labiausiai įsiminė afrikos prancūzo išėjimas vienas ant vieno prieš mūsų vartininką…pasisekė nerealiai..vėl atlaikė..na bet už kokių dešimt minučių prancūzų žaidėjas su didžiūlių randų ant veido lyg nuo ŽANOS DARK laikų atkeltas įkalė į mūsų vartus kamuolį lyg kokį lemtingą sviedinį į Gedimino pylį sukeldamas ten didžiųlį gaisrą ir sunaikindamas visą Lietuvos buožių ir mužikų imperiją. Per paskutines varžybų minutes susitelkę lietuviški likučiai be koncervantų (netaip kaip prancūzai) dar bandė šturmuot afrikos prancūzų pajėgas, bet…patys suprantate kaip baigės viskas. BASTA. 1-0. Deja, paskui seka ilgi kamščiai ir nuobodi bei liudna kelionė namo…

Atėjo laikas išbandyti savo kajaką. Teko pasukti galvą kokį maršrutą pasirinkti. Norėjos, kad būtu netoli namų ir plaukimas kaip pirmą kartą būtu neilgas. Galvoje sukosi du varijantai : Ukmergės rajone upelis Armona arba Kaišiadorių rajone upelis Lomena. Abu jie praplaukiami ankstyvą pavasarį arba lietingą rudenį. Pasirinkau praplaukti Lomena. Dar spėjau internete užmesti akį į atsiliepimus iš plaukimų šiuo upeliu ir supratau, kad lengva nebus. Žygiui planavau skirti kokias trys valandas. Diena išpuolė saulėta ir šilta, nors rytas mane pasitiko -6. Transportą palikau Paluomenės kaime, kur ir pradėjau plaukimą. Pradžioje teko pavargti, kol pripučiau baidarę su vietoi pompos skirtu maišu. Upelis kaip ir tikėjaus buvo patvinęs ir tiko plaukimui. Na jau pačioje pradžioje mane pasitiko begalės užtvarų ir kliūčių tad kas kart reikėjo apsitemti baidarę krantu. Liūdna nebuvo. Taip pat mane labai žavėjo vietinės reikšmės mažiukai tiltukai per kuriuos reikdavo praplaukti pasilenkus. Vis beplaukian vingis po vingio kažkur po dviejų valandų priplaukiau mano nuostabai gan didoka nei tikėjaus Lomenių kaimą. Susiradęs gražesnę vietelę sėdau papietauti. Vėliau pratesiau plaukimą dar valandėlei, nes nenorėjau labai atitolti nuo palikto mano transporto. Už Lomenių kaimo upelis teka į mišką. Paplaukęs dar truputi mišku ir suradęs vietą išsilaipinti baigiu plaukimą. Pakuojuosi daiktus ir žygiuoju iki mašinos. Sekantis tikslas praplaukti šiuo upeliu iki Neries.

   Žygio įvertinimas : 5/10                                                                                                                                                   

Prieš savaitę nusipirkau pripučiama guminį (nepagalvokit kad lėlę) vienvietį kajaką (baidarę) “TIMAN”

Baidarė skirta plaukioti mažesniais tik pavasarį ir rudenį užlietais potvinio upeliais. Taip pat galima plaukioti ir didesniais vandens telkiniais, tik nėra tokia manevringa kaip plastikinės baidarės. Super daigčiukas.Sveria tik 8 kg. Keliamoji galia 170 kg. Yra savaiminio nusausinimo sistema. Transportuoti toki žvėriuka vienas kaifas:) Made in Lithuania.